Niekas negali už kitą asmenį nei numesti bent gramo taukų, nei užauginti raumenų – fiziologija tokiu būdu neveikia. Tai tvirtina žinomas rašytojas, kūno gerovės ir mitybos specialistas, sukūręs Kūno gerovės programą ir daugelį siūlomų metodų išbandęs pats. Apie Vokietijoje gyvenančio Šarūno Navickio šeimos gyvenimo būdą bei apie tai, kaip numesti svorio, gyventi ir atrodyti sveikai, skaitykite interviu.
– Iš kur sėmėtės su sportu, sveika mityba susijusių žinių?
– Prieš maždaug trisdešimt metų baigiau tuometinę Kūno kultūros akademiją (dabar Lietuvos Sporto universitetas), vėliau tuos pačius mokslus tęsiau JAV, kur įgijau Kūno gerovės ir mitybos specialisto kompetenciją (angl. Fitness and nutrition management), o vėliau – ir praktikuojančio specialisto licenciją, reikalingą norint dirbti toje šalyje. (Procedūra panaši, kaip įgyjant leidimą dirbti advokatu: išsilavinimo neužtenka, dar reikia išlaikyti egzaminus licencijai). Tris dešimtis metų trunka ir mano praktika šioje srityje, skirtumas nebent tas, kad anksčiau visą darbą atlikdavau tiesiogiai bendraudamas su žmogumi, o dabar vis didesnė darbo dalis keliasi į internetą ir bendrauti tenka virtualiai. Tame matau daugiau pliusų nei minusų, kadangi tokiai po pasaulį pabirusiai tautai, kokia tapome, konsultacijos internetu šiandien yra bene patogiausia bendravimo forma ir aš ja plačiai naudojuosi, dirbdamas su savosios Kūno gerovės programos klientais. Net mano Facebook paskyra jau tapo mano darbo vieta.
– Ar žinias pritaikote šeimoje, koks jūsų šeimos laisvalaikis, kaip dažnai sportuojate?
– Tiek žmona, tiek aš esame gana aktyvūs; tai, ką rekomenduoju savo klientams, praktikuojame ir patys. Manau, kad tai yra profesinės etikos privalomoji dalis.
Man labai įtartinai atrodo dietologai su atsikišusiais pilvais. Taip pat ir personaliniai treneriai, kurių ūmai pilni sporto klubai, ir kurių dalis geriausiu atveju turi išsilavinimą liudijantį popiergalį – sertifikatą, bet nei jų elgesys, nei išvaizda neliudija kompetencijos ar verčia abejoti, kad turimas žinias jie taiko ir sau. Mes patys 3 – 4 kartus per savaitę mankštinamės su svarmenimis. Čempioniško lygio treniruotėmis to nevadinčiau, tačiau, neprisiliečiant prie „geležies“, o tik straksint „aerobikose“, raumenų tonuso, kūno stangrumo neišgausi. Aerobinę (kardio, ištvermės) treniruočių dalį ir pats mėgstu, ir kitems primygtinai rekomenduoju atlikti ne salėje, o gryname ore, jei klimato sąlygos leidžia. Gyvenantiems Anglijoje, Lietuvoje, Norvegijoje miškai ir parkai labiausiai tinka šiltuoju metų laiku, tuo tarpu Ispanijoje, ypač jos Pietuose – priešingai. Mes patys gyvename kalvotoje vietovėje, tad daug vaikštome ir važinėjame dviračiu. Bėgioti vengiu, nerekomenduoju tai daryti vyresnio amžiaus, sunkiems žmonėms, kadangi bėgimas yra tikras peilis sąnariams. Pokyčių kontrolei naudoju, visų pirma, kūno dalių ir bendro svorio matavimus, kadangi tai kiekvienas gali pasitikrinti namų sąlygomis. Jei klientas turi galimybę periodiškai pasidaryti kūno kompozicijos testą ir nusistatyti riebalų procentą – irgi gerai. Savo šeimos narius ir tuos klientus, su kuriais dirbu vietoje, o ne konsultuoju internetu, kaip tik taip ir testuoju, turiu tam visas sąlygas. Kūno masės indeksu (KMI) nepasitikiu. Kai žmogus yra treniruotas ir jo raumenų masė didesnė už nežinia kokioje laboratorijoje nustatytą „statistinę normą“, vadovaujantis KMI, išeitų, kad jis nutukęs ir storas, nors plika akimi matyti, kad prieš tave – pavydėtino raumeningumo atletas.
– Gyvenate Vokietijoje, turite galimybę stebėti, lyginti, sveikatinti įvairių šalių žmones. Jūsų ilgametė praktika leidžia vertinti, kuo skiriasi lietuvių ir užsienio šalių gyventojų požiūris į kūno grožį, sveikatą, seksualumą, patrauklumą?
– Kaip jau minėjau, mano praktika trunka tris dešimtis metų ir panašu, kad, „maisto pramonei“ (be kabučių tiesiog negaliu) toliau tukinant žmonių populiaciją ir tam naudojant neįtikėtinus reklamos pajėgumus, darbo man niekada nepritrūks. Esu dirbęs tiek Lietuvoje, tiek JAV, tiek Jungtinėje Karalystėje, o dabar jau trejus metus dirbu Vokietijoje. Viskas, ką praeito amžiaus pabaigoje buvo galima plika akimi stebėti Amerikoje, dabar atkeliavo ir į Europą. Ir čia jau regime tokias pačias šiukšliamaisčiu, tai yra, žmogaus organizmui menkai naudingu ar net žalingu maistu, nukrautas parduotuvių lentynas, tuos pačius „brand’us“ (prekinius ženklus), tokius pačius lajumi apaugusius nutukėlius… Pasakysiu atvirai – visų neišgelbėsi. Tačiau žinant, kad skęstantysis ir šiaudo griebiasi, tą šiaudą reikia laikyti paruoštą ir duoti jį kiekvienam, kas jo prašo. Iš praktikos galiu teigti, kad daugeliui tas šiaudas virsta visiškai patikimu gelbėjimo ratu, o būna ir taip, kad vakarykštis skenduolis pats tampa gelbėtoju ir netgi labai geru. Juk ir aš esu patyręs, ką reiškia „skęsti“, ir šią savo patirtį laikau neįkainojama. Statistika rodo, kad JAV pagal nutukimo rodiklius tebėra nepralenkiama, Vokietija ir Jungtinė Karalystė pasikeisdamos varžosi dėl antrosios vietos. Manau, nebus klaidos, jei pasakysiu: kuo šalis vartotojiškesnė ir kuo didesnė jos piliečių perkamoji galia, tuo šiuo atžvilgiu blogiau, kadangi į tų žmonių pinigus nusitaikiusi rinkodara neriasi iš kailio, kad jiems parduotų kuo daugiau šlamšto. Lietuvos atvejis panašus, tik tiek, kad tas šlamštas yra dar prastesnės kokybės, o akcijų metu nuo lentynų šluote šluojamas – pažiūrėkite, kas darosi per „Jamam“ kiekvienais metais.
– Nuo ko priklauso žmogaus motyvacija sulieknėti, įgyti normalų kūno svorį?
– Motyvacija yra dvejopa – teigiamo ir neigiamo pagrindo. Tiksliau, tai du priešingi vienos lazdos galai. Teigiama motyvacija – tai seksualinis paskatas, noras būti pastebėtu, įvertintu ir pripažintu, kas prigimtiniame lygmenyje reiškia, jog taip realizuojamas Gamtos šauksmas pasitvirtinti savo seksualinį pranašumą. Taip siekis tapti ultimatyviu seksualiniu partneriu ir geriausio genetinio kodo nešėju pasireiškia išoriškai, o kadangi tiek fiziškai išsekęs (labai liesas), tiek ir labai nutukęs individas normaliomis Gamtos diktuojamomis aplinkybėmis šansų išlikti turi nedaug, tai ir kaip seksualinis partneris tų šansų jis turi ne kažin kiek. Aišku, civilizuota visuomenė tuos kriterijus šiek tiek iškreipė, ir aš neabejoju, jog bus tokių, kurie, skaitydami šiuos mano žodžius, raukys nosį. Tuo tarpu negatyvaus pagrindo motyvacija yra mirties baimė. Ji paprastai pradeda neblogai veikti tada, kai dėl nugyvento amžiaus, dėl ligų, o ypač dėl netikusio gyvenimo būdo pasigirsta pirmieji skambučiai, primenantys, kad gyvenimo šventė nesitęs amžinai. Na, sakykime, koks ne letalus, bet perspėjantis infarktas ar panašiai. Tada jau -„Daktare, padėkite!“ Ir rūkyti metama pirmu bandymu, ir laiko išeiti pasivaikščioti atsiranda, ir kleckai (tešliniai bei saldūs patiekalai) ima dingti iš kasdieninio meniu.
– Kai žmonės į jus kreipiasi, ar iš pirmųjų bendravimo sakinių (valandų, minučių) galima pajusti, kuris jau pasiruopšęs pokyčiams ir sieks tikslo iki galo, o kuris gali ir ranka numoti: „nėra laiko“, „sunku”. Kiek žinau, jūsų Kūno gerovės programa mokama, ar būna tokių, kurie užmoka už programą, pradeda ir prapuola arba vykdo patarimus atsainiai?
– Bėgant metams ir kaupiantis profesinei patirčiai, nepasiruošusius pokyčiams imi atskirti bematant. Bet visada pasitaiko malonių išimčių, ir dėl jų verta ir būtina dirbti su kiekvienu, kuris kreipiasi pagalbos, neskirstant į „perspektyvius“ ir „neperspektyvius“. Čia tiks paminėti, kad nutukimas, visų pirma, yra mąstymo, o ne virškinimo sutrikimas, ir kol kliento galvoje „siaučia audros“, jokia programa, jokia treniruočių metodika, juo labiau „stebuklinga“ dieta ar dar „stebuklingesnė“ piliulė nepadės. Todėl su savo klientais visada primiausiai išsiaiškinu, kas dedasi jų galvoje. Išskirtiniais atvejais esu atsisakęs dirbti, kadangi buvo visiškai aišku, kad reikia tvarkyti tikrai ne mitybos įpročius, o ir kreiptis derėtų į visai kitą specialistą. Tarp sumokamų pinigų ir rezultatų esama tiesioginio ryšio: pasitaiko atvejų, kai vienintelė reali motyvacija dirbti su savimi, lieknėti būna ta, jog gaila sumokėtų pinigų. Deja, pasitaiko ir taip, kad negaila net jų… Tačiau be šešėlio dvejonės galiu patvirtinti, kad darbas veltui ir yra veltui darbas. Tai, ką darai, be abejo, reikia daryti kiek tik įmanoma geriausiai, o tada nesigėdyti imti už tai atlygį. Tuo tarpu pasitaikantiems gudručiams ir gudrutėms, ypač tokiems, kurie galvoja, jog vien dėl to, kad jie sumokėjo pinigus, jų prisiauginti taukai ims tirpti ir nykti savaime, dera paaiškinti atvirai: Kūno gerovės programa ar bet kuri kita nėra chirurginė operacija, kai taukai tiesiog „išpjaunami“. Ne, tai nuoseklus ir laipsniškas procesas, kelias, kurį klientas turi nueiti pats, o specialistas gali ir turi jam nubrėžti optimalų maršrutą ir palydėti – bet ne nešti ant pečių – į sėkmę. Pridursiu, kad niekas negali už kitą asmenį nei numesti bent gramo taukų, nei užauginti raumenų – fiziologija tokiu būdu neveikia. Tačiau mes, specialistai, galime parodyti ir pamokyti, kaip tai padaryti konkrečiu atveju ir optimaliausiu būdu.
– Kokie dažniausi pasiteisinimai dėl antsvorio? Kaip žmonės jį aiškina? Ar daugelis sugeba objektyviai įvertinti antsvorio ir nutukimo priežastis? O gal dažniausiai meluoja sau ir kitam, kad „nieko nevalgo“, „iš oro energiją ima“ ir „nuo vandens tunka“ ?
– Abejoju, ar žmonės apskritai linkę būti objektyvūs. Sakyčiau, kad nelabai. O juk norint ką nors pradėti keisti iš esmės, pirmiausia tenka pripažinti, jog taip, kaip yra dabar, – negerai. Šito nepadarius, neripažinus, kad yra negerai – visi kiti veiksmai beverčiai. Tačiau pripažinti, jog kažkas netobula ir bloga, ypač, kai tai susiję su žmogaus išvaizda, su kuria linkstama tapatintis, psichologiškai gana sunku. Tai ir sukama uodega ir vienaip, ir kitaip, maskuojamasi drabužiais ir makiažais, vis pakeiksnojant veidrodį, kuris, vargšelis, juk rodo tik tai, kas prieš jį padėta. Taip pat manoma, kad aiškus problemos įvardijimas (ypač, kai tai liečia nutukimą) – įžeidimas, nukreiptas į tą nutukusį asmenį. Tuo tarpu yra kaip tik priešingai: problemos įvardijimas yra pirmas ir absoliučiai privalomas veiksmas, norint padėti ir tiesiant pagalbos ranką. Jei probleminiai nutukėliai tai suprastų, jų skaičius (procentas populiacijoje) beregint imtų tirpti, nes veiksmingų metodikų jiems padėti tikrai yra.
– Kokios pagrindinės liekno ir tvirto kūno su(si)kūrimo paslaptys?
– Energetinis kiekvieno žmogaus balansas turi būti optimalus tam konkrečiam žmogui. Tai reiškia, kad gaunamos energijos kiekis ir šaltiniai (kalbu apie maistą ir jo rūšis) pirmiausia turi atitikti ne tik sunaudojamos energijos kiekį, bet ir atliekamo darbo, pirmiausia fizinio, pobūdį. Vaizdžiai kalbant, balerinos ir buhalterės tiek gyvenimo būdas, tiek ir maistas yra labai skirtingi. Pabrėšiu – gyvenimo būdas yra svarbesnis faktorius sveikatai ir išvaizdai net už klimatinę juostą ir gamtines sąlygas. Todėl savo vedamuose seminaruose nevengiu parodyti nuotraukos, kurioje matyti žirafa ir begemotas – o juk abu gyvena Afrikoje, abu žolėdžiai, bet gyvenimo būdas, o todėl ir išvaizda, be galo skirtingi. Žmonės, kuriems talkinu jų kelyje grožio ir sveikatos link, sulaukia konkrečiai jiems pritaikytų rekomendacijų.
– Kokiu greičiu lieknėti nekenkia nei žmogaus organizmui, nei rezultatui. Sakoma, jog kuo greičiau numetamas svoris, tuo jis greičiau atauga, o rezultatas netvarus. Ar tai tiesa?
– Tvirtinama, kad optimalus lajaus tirpimo greitis yra apie 2 kg per mėnesį, bet yra begalė išlygų. Visų pirma, priklauso nuo kliento startinės būklės. Jei žmogus sveria kokius 130 kg, tai labai tikėtina, kad per pirmą savaitę, nustojęs vartoti didžiulius maisto kiekius, vien tualete paliks kokius 4 kg to „gėrio“, kurį kimšo į save, kaip į šiukšlių dėžę. Visai kita situacija, kai sportiška mergina nusprendžia, kad jai būtų įdomu pamatyti, kaip atrodo jos pilvo raumenys (garsusis „six pack“ – šeši kubeliai ant pilvo). Šiuo atveju gali paaišketi, kad visas siekiamų numesti riebalų kiekis tesudarys tuos pačius 4 kg, tačiau norint juos nutirpdyti taip, kad nebūtų prarandamas raumuo, prireiks ne savaitės, o poros mėnesių ar net daugiau. Tačiau teisingas požiūris: kuo lėčiau tirpdomi riebalai, tuo mažesnė rizika „nutrūkti“ ir vel „atsiganyti“ iki buvusio lygio. Todėl mano rekomendacija yra turėti kantrybės, neskubėti ir veikti ne priepuoliais, o nuosekliai. Kelią iš apsileidimo, tingulio ir nutukimo į sveikatą, grožį ir sėkmę reikia nueiti ne greitai, o iki galo.
Tačiau esama dar vieno dalyko, kurio nepaminėti tiesiog negaliu – tai tarsi virusas paplitusi „dietos mitologija“, kuri per praėjusius 50 metų pusę, jei ne daugiau, vakariečių pavertė nutukėliais ir širdininkais bei diabetikais. Tai angliavandenių gausi dieta. Jos šalininkai teigia, kad, norint netukti, t. y. pašalinti organizme susikaupusius riebalus, reikia griežtai riboti būtent riebalus, kuriuos gauname su maistu. Ypač blogi esą tie produktai, kuriuose dominuoja sotieji riebalai ir cholesterolis. Toliau daroma išvada, kad gyvulinės kilmės produktai yra vengtini, o štai „žolėdystė“ oi, kokia gera. Šita nesąmonė vis dar stumiama kaip sveikos mitybos pamatas, paišomos sveikos mitybos piramidės, kurių pagrindą sudaro visokie „kleckai“ (tešlos ir cukraus gaminiai), nors mokslinių tyrimų ir laisvai prieinamos informacijos net ir lietuviškai, jau nekalbant apie anglų, vokiečių ar rusų kalbas, pilnas internetas. Blogiausia, kad ta informacija ignoruojama, nepaisant akis badančių faktų, rodančių, jog yra kaip tik priešingai – angliavandenių gausaus maisto lengva persivalgyti, jis daug greičiau už riebalus skaidomas į cukrų, o paskui konvertuojamas į kūno riebalus, t. y. į tai, ką teoriškai norėta numesti, o praktiškai tik papildomai priauginama. O kur dar faktas, kad absoliuti dauguma smarkiai perdirbtų ir fasuotų pramoninių „maisto produktų“ yra kaip tik angliavandeniniai, kalbant paprasčiau – tešla ir cukrus. Tuo tarpu apsivalgyti riebalais, kol jie nesumaišomi su angliavandeniais, yra tiesiog neįmanoma – pabandylite įsivaizduoti storai apteptą sviestu ne duonos riekę, o lašinių bryzą. Tikriausiai vien nuo vaizdo praėjo noras valgyti. Taigi lieknėti galima ir vietoje „dietinių“ ryžių trapučių pasirinkus rūkytą lašišą su fermentiniu sūriu vietoje duonos. Žinoma, tai ilgesnė tema, kurią – jei būčiau klausiamas – mielai pagvildenčiau plačiau ir giliau.
