Genijai mokosi iš svetimų klaidų, protingi – iš savų, durniai žino viską. Tėvyninės gamybos idiotai neklysta niekada, dėl visų jų nesąmonių kalti pavaldiniai ir vykdytojai. Kritikai yra valstybės priešai, o atėję protestuoti žmonės – tų priešų sukurstyta patvorinių ir rusofilų minia.
15.45 LRT žinios. Mitingas su 4000 iš visos šalies atvykusių žmonių – 29 sekundės eterio. Keli vaikų atiminėjimo euroentuziastai su plakatais, atslinkę su melu paprovokuoti, kad tėvai ir motinos yra už savo vaikų užmušimą, nusipelnė daug daugiau visuomeninio manipuliuotojo dėmesio – 44 sekundės eterio laiko.
Ir žavingas pranešėjas moteris tirpdančiu balsu informuoja, jog protestuotojai ne šiaip teigia, kad vaikų atiminėjimo įstatymas yra blogas, o kad jis “esą“ blogas. O provokatoriai teigia savo melus be jokių “esą“. Šaunuolė, LRT vadovyte, Vakarai mums padės, visuotinė žmonių panieka ir pragaras tavęs laukia, negi to nesugebi pajusti?
Bet kaipgi tą pajusi, jei net Jos Didenybė to nejaučia? Jai irgi vaidenasi blogi pavaldiniai, vykdę jos palaimintus vaikų atiminėjimus, ir, aišku, per mažai pinigų. Jeigu bus daugiau pinigų, tada atiminės brangiau, ar ne? O gal šitiek pratylėjus buvo galima nepraleisti progos ir dar patylėti? Juk jeigu sėkmingai tylėsi kada reikia ir kalbėsi kada reikia ir ką reikia, Briuselio viršininkai mestelės gerą postą, ar ne?
Visada stebėjausi, kaip jie nejaučia, kas vyksta. Juk tereikia išmesti iš krentančio baliono pora dundukų ir šakalienių, nuleisti garą ir minia išsiskirstys. Bet juk neišmes, saugos juos ir apsikabinę laikys, kol Žemė, kuri vis sparčiau artėja, smogs jiems į veidus ir užpakalius ir pasaulis su dangum pasivartalioję sustings. Tik tada, matyt, pamatys, kad skrydis baigėsi.
Na, bet ką aš čia apie lavonus. Buvo gera pamatyt šitiek gyvųjų mirusioj karalystėj. Buvo gera paspaust šitiek rankų žmonėms, kurių nepažįstu arba tik esu matęs ekrane. Meilės dvasia apgaubė tą aikštę, šviesa ir šiluma sklido iš veidų, kai maža mergaitė, baigusi dainą, pasakė “mama, tėti, aš jus myliu!“.
Tai kas, kad nebejutau nušalusių kojų pirštų – mes išgyvenome tiesą ir pajutome vienas kitą. O jie dar nejunta, kokią klaidą daro. Jie dar nemato, kad jau prasideda ir traukinys krustelėjęs pajudėjo, ir kokia didžiulė Tėvynės meilės ir tikrojo gyvenimo galia susitvenkusi.
Jie dar galvoja, kad viskas praeis kaip sapnas ir melu galima užgesinti viltį. Ir tegul sau galvoja – tai juk numirėliai ir po poros metų mes jų nei pavardžių neatsiminsim. Sakiau, kad mūsų per mažai. Bet taip jau nėra, žinau, kiek daug buvo išlydėjusių, kiek daug neatėjusių buvo kartu su visais. Šiandien atgimė šventas žodis MES.
Laikas apsisuko ir sugrįžo, dabar vėl gali išvežti tavo vaikus. Vis paklausiat – kiek tai dar gali tęstis, nors atsakymą žinot – tiek, kiek jiems leisim. Bet nepriklausoma Lietuva, kurioj niekas nuo žmonių nepriklauso, lėtai artėja prie galinės stotelės. Atsibuskime ir pasveikinkime vieni kitus – prasidėjo. MES jau ateiname.
