Kam reikia Lietuvos, kai yra Europa, o dar geriau – visas Pasaulis?
Ar susieti savo ateitį su gimtuoju kraštu, jam atiduoti asmeninę duoklę, ar ieškoti laimės svetur, laikyti save europiečiu arba net Pasaulio piliečiu?
Tai vis klausimai apie valstybę, jie kyla ne tik Lietuvoje, bet ir kitur. Ar tai yra svarbiausias mūsų laikų politinis klausimas? Ne. Tai yra mūsų būties klausimas! Klausimas tampa bene pačiu sudėtingiausiu, neišsprendžiamu? O juk jis toks paprastas, ir atsakymas – paprastas.
Klausti apie valstybės paskirtį tolygu klausti, kas tu esi ir ką nori pasakyti savo gyvenimu, ką nugyventi, ką įrodyti, ką pasiekti. Ką paliudyti: amžiną ryšį su žeme, ar vėjo ryšį su pustomu po žemę lapu?
Atrodo, kad modernus pasaulis mums suteikė neribotas galimybes. Taip, tačiau jis nepatarė, ką su jomis daryti, kur išlieti savo energiją. Ar bandyti aprėpti viską, mėgautis viskuo? Ar sutelkti ribotus laiko išteklius į vieną ilgalaikį tikslą? Be abejo, pačiame klausime glūdi atsakymas. Pasaulis platus, o mūsų jėgos ribotos. Jei norime pilnaverčio gyvenimo, turime išsirinkti kelis, pačius svarbiausius tikslus ir atmesti ne esminius. Reikia skirti viso gyvenimo jėgas tiems prioritetams įgyvendinti.
Kaip besimokantis pianistas tampa tikru menininku? Apskritai kaip žmogus pasiekia ko nors reikšmingesnio? Šalia įgimtų muzikinių gabumų, jaunas pianistas turi skirti bent dešimtmetį alinančiam bei nuobodžiam darbui. Būsimas atlikėjas privalės daryti tuos pačius pratimus, kasdien skambinti tas pačias gaidas ir gaidų kombinacijas valandų valandas tol, kol sunkus muzikinis tekstas taps įkandamu. Tiktai dažnai patiriami panašūs įspūdžiai leidžia protui ilgam įsisavinti žinias ir įgūdžius. Kiekvienos gaidos pakartojimas yra proto išsaugojamas nerviniais impulsais ir jų sukaupta gausa sukuria kritinę jėgos masę, pralaužiančią trukdžius sklandžiai atlikti muzikinį kūrinį. Jei besimokantis pianistas ims skambinti jam mielesnius muzikinius kūrinius, o ne tuos, kuriuos privalo išmokti, jis nutrauks įgūdžių pažangą. Nors žmogaus vaizduotė leidžia jam pasvajoti, kad viską pasiekti yra įmanoma, realios intelekto galimybės verčia apriboti užmojus. Žmogaus intelekto, kaip ir visų kitų organizmų veikla negali išsiplėsti iki begalybės. Tam paprasčiausiai trūksta jėgų.
Lietuvos sporto pasididžiavimas plaukikė Rūta Meilutytė pasižymi nepaprastai atkakliu būdu. Ji pradėjo lankyti baseiną būdama vos šešerių ir nuo to laiko tęsia intensyvias pratybas, tobulindama plaukimo meną. Praktiškai kiekvieną dieną ji skiria po 4-5 valandas treniruotei. Pasak jos močiutės pasakojimų spaudai, kai kiti jos klasiokai praleisdavo laisvą laiką žaisdami kompiuterinius žaidimus, Rūta ryžtingai ėjo savo užsibrėžto tikslo link.
Tad priėjome prie pirmo mūsų diskurso principo:
(1) Asmeniniame gyvenime kiekvienas individas privalo sutelkti pagrindinį dėmesį į griežtai apibrėžtus prioritetus.
Gyvenimas mus nubaus, jei mes nesugebėsime nustatyti ribas, atsirinkti, atsiriboti, atmesti tai, kas trukdo telkti jėgas. Jei neapsispręsime ko mokytis, neturėsime profesijos arba padorių pajamų. Jei blaškysimės tarp meilės aferų, neturėsime pastovios šeimyninės aplinkos. Jei nuolatos keisime gyvenvietę, nutrūks asmeniniai ryšiai su senais draugais. Asmens veiklos prioritetai sudaro prielaidas kaupti resursus (patirtį, materialinį turtą, kitų žmonių pasitikėjimą). Kaupdami resursus, stiprėjame ir kuriame prielaidas pilnaverčiam gyvenimui.
Aiškiai apibrėžtų prioritetų turėtų siekti ir atskirų asmenų asociacijos (šeimos, draugų būriai, draugijos, bendrovės, profsąjungos, savivaldybės, valstybės). Individo gyvenimas yra neatskiriamai susijęs su asociacijų gyvenimu; asociacijos stipriai formuoja individo gyvenimo kontūrus. Atskiras asmuo jų neišvengs. Asociacijų klestėjimas sukuria pagrindą jų individualių narių klestėjimui. Jų žlugimas neigiamai veikia atskirus narius. Reikia tik atsižvelgti į stambios firmos bankrotą ir jos poveikį darbuotojams, kad suvoktum šio teiginio pagrįstumą. Dar ryškesnis atvejis būtų kokios nors valstybės subyrėjimas (pavyzdžiui Sirijos).
Ir atskiras asmuo, ir šeimos, draugijos, ir komercinės bendrovės neturėtų plėsti savo veiklos iki begalybės. Kitaip jos prarastų savo identitetą ir tuo pačiu savo efektyvumą. Asociacija be savasties praranda tas skiriamąsias ribas, kurios būtinos, norint nustatyti prioritetus ir sėkmingai kaupti resursus. Šeimos prioritetas – rūpintis savo nariais. Ji, pavyzdžiui, negali priimti į savo ratą šimtą pabėgėlių iš Šiaurės Afrikos ir juos tinkamai prižiūrėti (kaip dera šeimos nariams). Absurdiška būtų Vilniaus prekybos centrui bandyti įdarbinti visus miesto bedarbius, kad ir kaip kilmingas atrodytų šis žestas. Lygiai taip pat absurdiška buvo Vokietijos Kanclerės Merkel 2015 m. paskelbta „atvirų durų“ politika, kuri iš esmės kvietė milijardus nuskurdusių žmonių iš Trečio pasaulio atvykti ir apsigyventi turtingoje Vokietijoje.
Dabar galima pateikti antrą mūsų diskurso principą:
(2) Žmonių asociacijos, kaip ir individai, privalo sutelkti pagrindinį dėmesį į aiškiai apibrėžtus prioritetus.
Kaip ir šeima arba kokia nors bendrovė, valstybė privalo pirmoje vietoje rūpintis savais, o ne viso pasaulio gyventojais, bet mes žinome iš praktikos, kad mūsų Lietuvos valstybė prastai atlieka šitą užduotį. Lietuvoje mes turime elitą, kuris važinėja šimtus tūkstančių kainuojančiais automobiliais, savo malonumui skraido privačiais lėktuvais, rengiasi prabangiais rūbais, siunčia savo vaikus į prestižinius užsienio universitetus ir slepia milijardus šalyje uždirbtų pinigų ofšorinėse sąskaitose. Tuo tarpu daugiau nei pusė milijono gyventojų lieka žemiau skurdo ribos, negali sutvarkyti savo dantų, perka dėvėtus rūbus ir nukainuotą maistą bei laukia Maisto banko malonės. Panagrinėkime priežastis ir aptarkime būdus, kaip tą apgailėtiną padėtį pakeisti.
Neužtenka vien deklaruoti nepriklausomybę ir tikėtis, jog atkurta valstybė ims ir automatiškai rūpinsis savo piliečiais. Aš manau, kad Lietuva beveik nuo pačios nepriklausomybės pradžios, o ypač po 1994 m., kai integracija į Vakarų pasaulio institucijas buvo paskelbta strateginiu uždaviniu, nebesilaiko to, ko reikia pilnaverčiam individo arba asociacijos gyvenimui – griežtai apibrėžto prioriteto. Paprastiems žmonėms yra sunku įvertinti valdančiųjų darbą, kai jie skelbia tokią gausą valstybės tikslų. Elitas nori giliau integruotis į Europos Sąjungą, remti NATO tarptautines misijas, įsijungti į globalizacijos procesą, remti transatlantinės ekonominės erdvės kūrimą, sukurti laisvos rinkos sistemą šalyje, įdiegti tarptautines žmogaus teisių normas, kurti pilietinę visuomenę, gelbėti skurstančius Trečiojo Pasaulio ekonominius migrantus, nugalėti ksenofobiją, įtvirtinti kosmopolitišką pasaulėžiūrą.
Jeigu valdantieji pasakytų, kad Lietuvos prioritetinis tikslas yra stiprinti valstybę ir tautą, tai eiliniams gyventojams būtų lengviau suvokti, kur mes einame ir ką jau pasiekėmė. Tiksliau, taptų visiškai aišku, kad valdžia smarkiai nuvylė gyventojų masę. Valstybės suvereniteto jau beveik neliko, išvyko į užsienį bent ketvirtadalis piliečių, daugumos gyventojų pajamos seniai stagnuoja, jei atsižvelgsime į žiauriai kylančias kainas, tauta atsidūrė ant bedugnės krašto. Dabartinėje idėjų maišatyje daug kam dar neaišku ar einame teisingu keliu, ar reikia radikalių permainų. Sisteminė spauda nuolat trimituoja, kad strateginiai integracijos tikslai pasiekti, esame saugūs NATO, turime priėjimą prie milžiniškos ES rinkos ir galime laisvai keliauti. Tai gal viskas kažkaip savaime pasitaisys?
Kaip valstybė turi rūpintųs savo piliečiais? Kaip solidarumo dvasia galėtų įsiskverbti į piliečių sąmonę? Ypač — į elito mąstymą?
Solidarumo dvasia remiasi grįžtamumo dėsniu. Jį suprasti nėra sunku.
Pagal šį dėsnį, kokios nors asociacijos arba valstybės nariai aukojasi bendriems tikslams, tokiu būdu stiprindami asociacijos gebėjimus padėti individui. Jei elitas arba atskiri nariai tik ims iš asociacijos ir net neketins ką nors grąžinti, tai toks junginys bus pasmerktas silpnėti ir nebegalės tinkamai paremti savo narių. Eiliniai nariai tai pamatys ir suvoks ir nebenorės toliau aukotis bendram reikalui.
Solidarumo valstybėje neįmanoma sukurti iš karto. Tam reikia dešimtmečių arba net šimtmečių pozityvios sąveikos tarp elito ir valdomųjų. Sovietų laikais Lietuvos elitas buvo pripratęs tarnauti ne Lietuvai, bet imperinei galiai. Mūsų elitas nesiekė vietinių gyventojų palankumo. Jam gyvybiškai svarbu buvo svetimo viršininko palankumas ir asmeninė bei šeimyninė gerovė. Šitos psichologinės priklausomybės nuo imperinio centro mūsų vietiniai vadovai taip ir nesugebėjo įveikti. Būtų tiksliau pasakyta – ši priklausomybė tik gilėja. Tad nuo seno vyrauja atotrūkis tarp savim susirūpinusio vietinio elito ir paprastų žmonių, kurie vis dar laukia sąžiningos valdžios.
Kaip pasukti vairą į teisingą pusę?
Mes, esantys per dešimtmečius susikūrusios sistemos opozicijoje, privalome nukreipti visuomenės dėmesį į esminius dalykus. Mes turime nuolat reikalauti, kad mūsų valstybė tarnautų mums, o ne viso pasaulio žmonijai ar tarptautiniam kapitalui. Lietuva – tai mes, mūsų šeima, giminaičiai, draugai, kaimynai, kolegos, kurie artimai sąveikauja, gerai pažįsta ir padeda vienas kitam. Mes trokštame vieno, kad Lietuva taptų stipria, darnia komanda, kuri laimės, o ne liks išnaudojimo objektu.
Ar nebūtų nuostabu, jei tie milijardai, kuriuos uždirba Lietuvoje milžiniški prekybos centrai, bankai, draudimo ir pensijų fondai, telekomunikacijos tinklai, naftos gamykla, degalų tiekimo firmos, elektros ir šilumos gamintojai, geležinkeliai, jūrų uostas neišplauktų į užsienį, bet liktų čia ir kurtų didžiulę pridėtinę vertę? Mes nenorime izoliuoti Lietuvos ir uždrausti pelningą užsienio prekybą ir investicijas, bet mes norime, kad ūkio subjektų vadovai ir savininkai pajustų atsakomybę už tos šalies gerovę, kurioje jie sukuria savo asmeninę gerovę.
Nešališki ekspertai yra nustatę, kad dabartinėje globalizacijos sistemoje, kurioje dominuoja stambus kapitalas ir pinigai laisvai peržengia nacionalines sienas (be atsakomybės), tai šaliai, kurioje uždirbamos vertybės, paslėpto turto apimtys yra stulbinančios. Turto slėpimas yra labai paplitęs, o Rytų Europos elitai nė kiek neatsilieka nuo savo Vakarų pasaulio kolegų slėpimo išradingumo srityje. Prienami duomenys rodo, kad kai kurių šio regiono šalių paslėptos lėšos ofšorinėse sąskaitose viršija jų metinę BVP sumą. Pavyzdžiui, Vengrijoje paslėptų užsienyje pinigų suma yra beveik du kartus didesnė nei šalies metinis BVP, kuris siekia maždaug 132 milijardus eurų. Jei padarysime labai konservatyvią prielaidą, kad “tik” ketvirtadalis Lietuvos 48 milijardų BVP nuteka į ofšorines sąskaitas, tai matysime, kad Lietuvos žmonių uždirbto, bet užsienyje paslėpto turto suma siekia bent 12 milijardų eurų.
Lietuvoje yra uždirbami stambūs pinigai, o šalies neišnaudoti resursai, turint omenyje bedarbius ir išvykusius dirbti užsienyje, apleistus laukus, miškus ir kaimo vietoves, galėtų atnešti milžinišką naudą mums. Taigi prieiname prie šio straipsnio užduoto klausimo – kam reikia Lietuvos? Lietuva yra tarsi apleistas šeimos paveldėtas dvaras, miško sklypas ar dirvonuojantis laukas, kurie laukia iniciatyvos, vaizduotės ir energijos, kad galėtų realizuoti savo potencialą. Tai didžiulis veiklos laukas, kuriame galėtume realizuoti save kaip kūrybingi ir veržlūs asmenys. Lietuva juk nėra tokia maža pagal Europos standartus. Esame didesni nei Šveicarija, Olandija, Belgija ar Danija. Vietos šalyje yra daug. Mūsų gyventojų statistinis tankumas yra net keturis kartus mažesnis nei kai kurių stambių Vakarų Europos šalių.
Kas trukdo imtis iniciatyvos? Šalies valdymo inciatyvą jau seniai perėmė tarptautinės institucijos, tokios kaip Europos Sąjunga, Tarptautinis Valiutos Fondas ir Pasaulio Prekybos Organizacija, vietiniai oligarchai, tampriai susiję su užsienio elitais. Turtas ir kartu su tuo politinė galia koncentruojasi siaurame elitų rate. Reikia ryžtis politinei kovai ir pakeisti esamą sistemą, kuri paremta globalizacija. Sutelkime dėmesį į realiai įmanomą tikslą – vienos šalies, mūsų šalies gerovės kūrimą. Baikime tikėti oligarchų ir globalistų peršamu vieno pasaulio miražu. Šio miražo pamatai braška. Istorija yra mūsų pusėje.
