Sausio 13-ąją minime didingą 1991-ųjų metų Tautos žygdarbį. Tuomet Sąjūdžio laisvės žiburio pašaukti, ginkluoti dainomis ir Lietuvos laisvės istoriniais simboliais – trispalvėmis, vyčiais ir Gediminaičių stulpais sustabdėme iki dantų apsišarvavusią sovietinės imperijos kariauną. Apgynėme Lietuvos laisvę. Ir šiandien, kai prieš mūsų akis vėl iškyla Lietuvos laisvės kovų ženklai, mes jaučiame ir tikime – jei bus lemta vėl tai pakartosime. Todėl nepasiduokime globalizmo pranašų mėginimams šiuos ženklus pakeisti kokiu nors universaliu „naujo brendo“ naujadaru.
Geros valios žmonės jau kelis metus buvo klaidinami ir gundomi rinktis, esą, tobulesnį ir modernesnį visame pasaulyje paplitusį atminties ženklą – neužmirštuolę…
Bet po tamsos vėl ateina šviesa, mūsų protai nubunda ir mato šviesos spindulių nušviestus tvirtus valstybės bokštų kuorus, degančius laisvės laužus, pilėnus kūnų gynybiniu žiedu apjuosusius Karaliaus Gedimino laikų miesto širdį.
Įsiklausykime į laisvės kovotojo, kunigo Roberto Grigo žodžius:
„Vyrai moterys, tautamyliai lietuviai, pasakytų Vaižgantas, liaukitės išsidirbinėti! Jokios neužmirštuolės, aguonos nė gvazdikai negali ir neturi išstumti Vyčio, Trispalvės ir Gedimino stulpų – simbolių, įbūtintų mūsų istorijoje ir švietusių mūsų laisvės kelyje“.
