Artėja 2019-ji, kai Lietuva versis ant kito šono. Trys viename – savivaldybių, Europos Parlamento ir Prezident(ės?) rinkimai. Pergales dabar nulemia procentai ir jų dalys. Vos ne milijonas išvažiavusių, su likusiais šeimos nariais ir prijaučiančiais – praktiškai pusė rinkėjų. Įtiksi – galėsi paturėt Lietuvą dar vieną kadenciją.
Ką daryt, kad nieko nereiktų daryt ir niekas Lietuvoj nepasikeistų, bet visi ilgam įsimintų ir teisingai balsuotų? Imitacijų ringe juodą diržą turi konservatoriai. Okupacijos žalos atlyginimas, indėlių kompensacija, kova su Astravo AE – kiek tokių tuščių kramtuškių jau parduota.
Ant lėkštutės garuoja naujas verslo planas – dviguba pilietybė. Ir su emigracija kautis nebereikės, ir pasirodysi išvaduotoju. Net į atsargius Vytauto Landsbergio įspėjimus palikuonys nebekreipia dėmesio – šitoks šviečia balsų biznis! Bemat prie prakartėlės sulėkė visa Seimo kareivija. Kas, kad neatitinka Konstitucijos, ant kurios padėjęs ranką davei priesaiką.
Dešimtmečiais valdžia darė viską, kad kuo daugiau žmonių išvažiuotų. Ir staiga pirmadienį atsibudo ir visi kaip vienas atako. Ypač konservatoriai tamposi, nors daugiausia jie tuos žmones ir išvarė. Jų patriarchai ir griežtus pilietybės kuoliukus į Konstituciją sukalė. Bet dabar vėjas pasisuko – vėtrungės irgi.
Girdi, žmonės turi turėti galimybę sugrįžti! Va gaus lietuviai dvigubas pilietybes – ir kaip mat parskris biznių daryti ir gyventi, nors ir deputatai, ir emigrantai, žino, kad taip nebus. Tai melas, nes grįžti niekas nedraudžia ir jokių įstatymų keisti nereikia.
„Pilietis gali laisvai kilnotis ir pasirinkti gyvenamąją vietą Lietuvoje, gali laisvai išvykti iš Lietuvos… Negalima drausti piliečiui grįžti į Lietuvą. Kiekvienas lietuvis gali apsigyventi Lietuvoje“ (Lietuvos Konstitucijos 32 straipsnis).
Nori sugrįžęs vėl būti Lietuvos piliečiu – irgi jokių problemų. „Asmeniui, netekusiam Lietuvos Respublikos pilietybės, Lietuvos Respublikos pilietybė gali būti grąžinta pagal jo prašymą“ (Pilietybės įstatymo 21 str.).
Nenori, kad gimę užsienyje vaikai, kurių bent vienas iš tėvų yra Lietuvos pilietis, prarastų Lietuvos pilietybę – irgi išspręsta. Pilietybės įstatymo 14 str. nustato, kad vaikas gimdamas įgyja Lietuvos Respublikos pilietybę, net jei tėvas mirtų iki vaikui gimstant.
Nei atlyginimai, nei pašalpos ar pensijos nuo dvigubos pilietybės nepasikeistų. Su ES ir NATO šalimis pasirašytos dvigubo apmokestinimo išvengimo sutartys, todėl ir mokami mokesčiai nei padidės, nei sumažės. Apskritai jokių finansinių ar turtinių pliusų ar minusų nebus, nors būtent to labiausiai ir bijo emigrantai, bet niekas jiems to specialiai nepaaiškina.
Piliečiai turi teisę dalyvauti valstybės gyvenime. Jei nesvarbu ir atsisakėt, tai ir atsisakyta, dalyvaukit kitos valstybės gyvenime. Ir kuo nukentėtumėt, jei nepriimtų dvigubos pilietybės įstatymo?
Netekęs pilietybės prarandi teises ir pareigas savo valstybei, ir nieko daugiau. Kaip tas svarbu emigrantams, parodo dalyvavimas rinkimuose. Iš milijono pabėgusiųjų užsiregistravo 2 žmonės iš 100, atvyko balsuoti dar mažiau. O kiek esant reikalui sugrįžtų ginti Lietuvos karo atveju? Užsimerkęs taip ir matau Žydrūną Ilgauską, šliaužiojantį poligone su automatu.
„…absoliučiai ir pilnai atsisakau nuo ištikimybės ir atsidavimo bet kokiam užsienio monarchui, valdovui, valstybei ar suvereniai valdžiai, kurios buvau pavaldiniu ar piliečiu iki šios dienos… savo tikėjimu ir tiesa tarnausiu Jungtinėms Valstijoms… imsiu ginklą į rankas ir kovosiu Jungtinių Valstijų pusėje… tarnausiu JAV ginkluotose pajėgose… vykdysiu piliečio pareigas… duodu šia priesaiką atvirai, be paslėptų minčių ar ketinimų pasislėpti nuo jos įvykdymo. Tepadeda man Dievas!“ Tą sakėt ir Lietuvos atsisakėt visi, kurie esat JAV piliečiai.
Ir dėl dvigubų pilietybių JAV labai nesvaikit. JAV Imigracijos ir pilietybės įstatyme pagrindas prarasti pilietybę yra kitos šalies pilietybės priėmimas. Tai, kad praktikoje į tai žiūrima pro pirštus, de facto toleruojama, kol neiškyla konfliktinė situacija ir antro paso neatima – kitas reikalas.
Europos Sąjungos sutarties 9 straipsnyje įtvirtinta ES pilietybė valstybių narių piliečiams suteikia naujų teisių, bet neprideda naujų pareigų. Lietuvos piliečiai jau yra kartu ir Europos Sąjungos piliečiai, todėl dar vienos dvigubos pilietybės su ES šalimi atskirai jiems visiškai nereikia.
Dabar emigrantai išsigandę dėl „Brexito“. Ir Jungtinės Karalystės, ir ES derybininkai vienu balsu teigia, kad dėl abiejų šalių rezidentų kitoje šalyje statuso, socialinių garantijų ir teisių prieštaravimų nėra ir bus neabejotinai susitarta. Jei kas ir pasikeis, tai naujiems emigrantams po „Brexito“.
Tačiau to dvigubos pilietybės įstatymo projektas jau nebeišspręstų, nes kol nauji atvykėliai išgyvens privalomus natūralizacijai metus, JK seniai nebebus ES valstybė. Ir nebereikės apgaudinėti Lietuvos nepranešant apie įgytą kitą pilietybę, kad galėtum naudotis abiem pasais, kol lietuviškas pasens.
Bijoti dabar išvykstantiems į Jungtinę Karalystę nėra ko. Ištisos ūkio šakos be emigrantų darbo paprasčiausiai sustotų. Visiems aišku, kad Britanija taps panaši į Norvegiją, kuri nėra ES narė, tačiau priklauso Europos ekonominei erdvei, Europos laisvosios prekybos asociacijai ir Šengeno zonai. Tik britai pašalpų tinginiams už dyką nebedalins.
Išvykę po 1990 metų kovo 11-sios pavydi ir lieja pagiežą „dipukams“, kuriems dvigubą pilietybę įstatymas leidžia. Bet pabėgėliai iš karo zonos ir okupuotų valstybių, kurių aneksijos nepripažino civilizuotas pasaulis, nėra tas pats kaip taikos meto nepriklausomų šalių ekonominiai migrantai. Visų valstybių ir tarptautinėje teisėje jie traktuojami skirtingai, ir būtų nenormalu, jei būtų kitaip.
O štai po kovo 11-sios visi išvykę lietuviai lygūs, tai kodėl dvigubos pilietybės iniciatoriams emigrantai į ES ir NATO šalis lygesni? Kuo Brazilijos, Australijos, Argentinos ar kitų šalių lietuviai prastesni, jeigu jiems dvigubos pilietybės turėti neleisite?
Elgiatės tarsi būtų pasibaigęs slapta teberusenantis konfliktas dėl Vilnijos su Lenkija, kurį įdėmiai stebi ir per statytinius dalyvauja Kremlius. Įteisink dvigubas pilietybes – ir išprovokuoto konflikto atveju minios viskuo nepatenkintų, sumaniai pakurstytų tuteišių tampa Lenkijos piliečiais. Toliau įjunkit vaizduotę patys.
Mažos tautos globalizmo epochoje kunkuliuoja nacijų katile ir praranda kultūrinį, kalbinį identitetą, savimonę ir palaipsniui susilieja su didžiąja ląsteliena. Vaikai kalbės angliškai, bet lietuviškai dar supras, o anūkai jau nebe. Daugelio pilietybių masinis įteisinimas tik paspartintų procesą politiniu lygmeniu ir išsivaikščiojančios tautos tirpsmą pasauliniame buljone.
Žmonės pabėgo dėl pragyvenimo, pilietybė ar nepilietybė čia niekuo dėta. Politikai juos išvarė, o dabar manipuliuoja emocijomis ir baime prarasti tai, ką pabėgėliai ten įgijo arba čia dar turi. Tačiau vienas dalykas yra išvažiuoti iš tėvų namų užsidirbti, kitas – išvažiavus jų atsižadėti.
Kiek neapykantos dabartinių pabėgėlių širdyse savo valstybei ir Tėvynei! Kiek tenka prisiklausyti prakeiksmų – mes tų biurokratų neginsim, prasmekit atsilikėliai su ta prakeikta Lietuva! Gali aiškinti kiek nori, kad valdžia nėra nei valstybė, nei Lietuva, tavęs niekas neklausys.
Lietuvis myli pinigus ir nuolankus tiems, kurie jų duoda. Kaip fain būtų, kad gautum visus įmanomus bonusus be įsipareigojimų. Ant Lietuvos nusispjaut, bet norisi ir dantis pigiau susitvarkyt, ir nekilnojamojo nusipirkt, ir patriotą pavaidint iš už marių.
Kuriems galams ta pilietybė, jei savo valstybės šitaip nekenčiat ir niekuo nesirengiat jai įsipareigoti? Logiška kaip tik būtų jos atsisakyti ir niekad negrįžti. Negirdėjau nei vieno žydo, kuris pabėgtų iš Izraelio ir dergtų ant savo valstybės, tuo pat metu reikalaudamas iš jos kažkokių dovanų ir lengvatų.
Okupacijos ir pokario metais tauta irgi turejo pasirinkimą.Vieni susidėjo lagaminus, lėkė iš Lietuvos ir liežuviais kovojo už likusius čia. Laisvę Lietuvai atnešė tie, kurie liko, kurie žuvo ir kuriuos vežė, kurie išgyveno, prisitaikė ir prisikėlė.
Valstybė yra tautos namai. Tautos, neturinčios valstybės, išnyksta – žydai tik išimtis, patvirtinanti taisyklę. Neapkęsti savo namų todėl, kad jie tau nepatinka ar tėvai prasigėrę, reiškia jų neišvengiamai netekti. Donbaso gyventojai irgi labai nemylėjo Kijevo valdžios ir troško keršto. Dabar bus labai laimingi kokį 100 metų.
Ir kas gi vargšams tą pilietybę atėmė? Patys žinojot, kad jos pagal įstatymą neteksit, atsisakėt, pasirašėt. Išsiskyrėt su žmona, pasižadėjot kitai, bet vis knieti „neprarasti ryšio“ ir pas tą buvusiąją dar „byškį“ kartais nueit..?
Pilietybė kilo iš pasirengimo ginti savo pilį ir savuosius. Ištikimybė yra ženklas, pagal kurį atskiria savą nuo svetimo. Retorinis klausimas – jei esi dviejų valstybių pilietis ir tarp jų kyla karas – už kurią kausies? Kurią pasirinksit, teisingieji ir sąžiningieji, kad tai būtų teisinga ir sąžininga?
Pilietybė – ne pasas, kurį gali prireikus parodyti. Dokumentas tik paliudija pasirinkimą ir ištikimybę tam, kas esi, kur esi ir su kuo esi. Jei gali turėti du sutuoktinius, tai kodėl ne tris ar ne trisdešimt tris? Juk principai, argumentai ir logika tokie patys. Jei galiu turėti dvi, tai galiu ir šimtą dvidešimt dvi pilietybes.
Dabar viską galima pasirinkti – automobilį, pilietybę, lytį, įsitikinimus, alaus rūšį, sugulovus ir tėvynes. Pagal tai, kas tuo momentu patogiau ir naudingiau, ko labiau norisi. Ir renkasi laisvę be atsakomybės ir teises be pareigų. Kas iš principo neįmanoma, bet mirštančiame pasaulyje viskas įmanoma, net ir tai, kas tą pasaulį daro nebeįmanomą.
Tikrų ir teisingų dalykų niekas nepasirenka ir nerenka kaip grybų. Apie tai nepagalvoja ir nediskutuoja. Net tokio klausimo nekyla – esi toks, su tais ir ten, kur esi. Tavo Tėvai, tavo Žemė ir tavo Tauta yra tavo.
Čia buvo Tėvynė ir tada, kai jokios mūsų valstybės nebuvo – nei geros, nei blogos. Gali išvykti, kur geriau, ir vėl parvykti. Bet dėl naudos atsisakyti tėvo ir motinos ne tik teisė ir apsisprendimas, bet ir atsakomybė. Išėjusiųjų pas kitus niekas nelaukia.
Nebus nei daugybinių santuokų, nei pilietybių. Eilinis burbulas, tą patys narsieji Seimo kovotojai gerai žino. Prezidentė įstatymą vetuotų, Konstitucinis Teismas pripažintų nekonstituciniu. O referendumo tai Seimas bijo kaip velnias kryžiaus. Jie visada nori nuspręsti už mus ir iš to uždirbti.
